Perskaičiau trumpą, mažą knygelę "Apie šūdmalą". Na ir užsisuko mano mintys šia tema.
Šūdmalystė (aka bullshit) yra nei tiesa, nei meilas ir yra tokia komunikacijos ar vėjų kalbėjimo rūšis, kur labai mažai turi bendro su faktai, skaičiais ir objektyvu. Knygoje ne žodis į žodį, bet mintis nuskambėjo - jeigu nenori meluoti, geriau užsiimk šūdmalyste ir išsisuk.
Ir viename team buildinge esu savo vadovo pavadinta 'no bullshit' žmogeliu, tai įstrigo gan ilgam ir galvoju, kaip keičiasi kartais mano sąveika su aplinka, bendravimu ir kiek mano ~0% šūdmala pavirto dabar - koks dabar tas procentas.
Einu per šūdmalą ir galvoju, kaip jį klasifikuoti per savo patirtį ir savo sutiktus žmones ir jų elgesį.
Šūdmala, kaip atsakymas:
- Daugiau taip - lyg ir nuskambėjo frazė, kad darom, einam, kryptis lyg ir ta, bet rankos tikrai neduotum nukristi dėl to "duagiau taip" atsakymo. Lyg ir nuomonės sutampa, lyg ir supratimas yra tas pats, bet yra palaidų esminių ir ne esminių galų.
- Daugiau ne - lyg ir buvo paneigimas, kad taip nedarom, ten neinam, keičiam kryptį, kad tai yra ne mūsų pasirinkimas, bet toks didelis laisvumas yra komunikacijoje, kur daugiau ne yra apstatomas bent dviem, penkiais aukštais abstrakcijų, alegorijų, palyginimų ir išspręsti uždavinį iki galo reiks dar kelių tikslinimųjų klausimų ir šiokio tokio konkretumo
- Nei taip, nei ne - skaityk tarp eilučių kiek tik nori, vienama sakinyje gali būti paneigiamos abi nuomonės, abu faktai, abu teiginiai. Kur išeini po pokalbio, susitikimo ir supranti, kad žinutė yra kažkokia ir identifikuoti ją yra kaip išspręsti uždavinį, kas laimėjo šachmatų partiją, kuri pasibaigė lygiosiomis. Lyg ir lygiosios buvo paskelbtos, bet lyg ir yra nugalėtojas paskelbtas, bet lyg ir vardo nebuvo, kas iš tikro tas nugalėtojas.
Šūdmala, kaip emocija:
- Teigiama emocija - man sutiktai šūdmalai priskirčiau labai teigiamą, pozityvią emociją, šūdmalystė nėra konkreti tad jai ženkliai lengviau kalbėti su pozityvumu. Apdėlioji viską šilta, minkšta vatele, nes nereikia nieko sakyti tiksliai.
- Įtaigi, oratorinė emocija - viena iš centrinių politinių pasaulio figūrų iš dalies ar ganėtinai dideliu procentu naudoja šūdmalą kaip savo komunikacijos būdą. Naudojant oratorystės metodikas, publika yra užburiama, ką ji nori girdėti, faktai yra suveliami per kelis filtrus ir pateikiama žinutė, kur mažai turi bendro su realybe, su įsipareigojimais, net su savo pozicijos ar galios zona. Šūdmala yra labai geras metodas kalbėjimui į priekį abstrakčiai, stipriai neprisirišant prie veiksmų plano ar pasėkmių.
Šūdmala per pavyzdį:
Jeigu imčiau brutalų teiginį, kad ŽOLĖ YRA ŽALIA, ir transformuočiau šį teiginį į šūdmalą, tai galvoju kas gautųsi?
- Žolė yra sodrios spalvos, kuri veikia mus pozityviai ir asocijuojasi su šiltu oru, pavasariu, vasara. Daugiau taip - galima įsivaizduoti sodriai žalią spalvą, kai pavasarį žolė dygsta ir žalia spalva užpildo kraštovaizdį.
- Žolė stadione po pramoginių koncertų tampa nenusakomos spalvos, kai kuriose zonose žolės būklė identifikuojama kaip netinkama naudoti futbolo varžyboms. Daugiau ne - galima įsivaizduoti, kad žolė tampa ne žalia, o ruda, geltona ar tiesiog žolė sunykusi, sutrypta, nes futbolo varžybų žolė būna žalia.
-Kai pažvelgiu į žolę saulei šviečiant ji nukelia mane į vasarišką erdvę, o kai stebiu žolę mėnesienoje mano mintys nukelia mane į rudenį. Nei taip, nei ne - nėra aišku, ar ta žolė yra žalia, ar ta žolė yra ruda, geltona ar kokios kitos spalvos, žinutė nei apie žolės spalvą, nei apie aiškią emociją. Jeigu uždavinys būtų sužinoti žolės spalvą iš pirmo sakinio - reiktų stipriai pasukti galvą, apsiversti kūliais tris kartus, kavos tirščius pavartyti ir paburti tą spalvą.
Laukite tęsinio ir galite užsisakyti šūdmalos analizės kampus ir juos aptarsiu :)
Comments
Post a Comment