Mane pažįsta, ir galiu dėti tašką čia. Nuėjom abudu į filmą, aš kaip visada nesidomėjau kas per filmas. Treilerį pažiūrėjau probėgom, bet taip neįsikirtau apie ką filmas. Kad nekasdienis, tai buvo aiškus, bet kas ten per siužetas neįminiau šios mįslės, pasižiūrėjusi treilerį.
Nueinam į filmą, salė didelė, žiūrovų neprisipildo pilna salė. Bet yra, yra žiūrovų. Na ir prasideda režisieriaus ir scenaristo minties galia. Ir prasideda nuo grožio, nuo suvytusio grožio iki jauno grožio ir taip eina amerikietiški kalneliai supinti su stambiu vaizdu žmogaus nuogybėm ir dūšios tuštybėm. Ir taip autoriai stambiai šaiposi iš žmonių, kad taip šlykštu ir taip juokinga. Kažkas subtiliai ir atvirai pateikta tampa ne siaubu, o juoku. Tokią emociją sukelti man dar nebuvo tekę per filmą. Sarkazmą aš mėgstu, bet tokia forma man dar nematyta ir nepajausta.
The Substance prirašau prie labai stiprių festivalinių filmų, kur išeini iš filmo ir apie jį dar sukasi mintys. Sumanymo ir išraiškos galia mostelėjo mane per šį filmą, tiesa, šis filmas tikrai ne kiekvienam žiūrovų ir keli ar keliolika žmonių apleido salę. Tikrai reik daug filmų būt pamačius ir plataus požiūrio kampo reik turėti, kad priimtum tokius stiprius pasišaipymus iš visuomenės ydų ir tokiomis įtaigiomis formomis.
Maloniai susižiūrėjo The Substance, nedaugeliui iš pažįstamų rekomenduočiau šį filmą, bet kam liptų, tai liaupsintų kaip aš.
The Substance reikia ekrano, reik didelio ekrano, reik draugijos. Filmas vertas Kanų apdovanojimų, manau, kad Oskrų komisija ir galėtų įvertinti šį kūrinį.
Comments
Post a Comment