Pukiokes blogas

Kartais grįžtu į namus ir mane maloniai nustebina. Iki šiol pamenu, kai grįžtu namo, o ten skamba pianino garsai. O šį kartą grįžtu į sodybą, o ten šeimyna žaidžia monopolį. Sekmadienio rytas, šiek tiek lynojo, ir trijulė išsilankstė didelį monopolį ir tvoja. Kavos pasidariau ir prisijungiau kaip stebėtoja ir pusryčiautoja šalimais. Geras jausmas, labai geras jausmas...  

 Vasara buvo gausi nuo darbų, judesio, dviračių, bet rudenį atėjo į namus serialas - Blue Lights. Su britišku subtilumu, su situacijomis, su charizmatiškis veikėjais ir žiūrovų vedžiojimais klystkeliais, bet ne per daug painiais ar ištemptais. Žodžiu, šitas paprastas serialas rikiuojasi į eilę prie The Killing, Killing Eve, Bad Sisters, British Bake Off, Clarkson Farm ir kitų gerų serilaų, kuriuos taupai, riboji ir mielai sužiūri po seriją. Tai iš pirmo sezono prisiminimas pagrindinis iš vieno veikėjo. Jo monologas apie jo, policininko, darbą. Viskas yra kaip futbolo stadionas, tik didesnis. Tik tame stadione yra baseinas ir visi gyvena. po baseinu. Tas baseinas yra pripildytas ne vandeniu, o kakais. Kai kur tas baseinas įtrūksta ir kakai prasiveržia iš to baseino. Ir jo darbas yra lankstyti su kibiru, kur kakai bėga, pakišti kibirą, kad kakai nebėgtų, kol įtrūkimas bus sutvarkytas.  Labai buitiškai, labai paprastai personažas papasakojo, bet be pompastikos. Tik toks tas jo vaidmuo ir

 Drožyba tęsiasi jau antri metai ir mutuoja vis kitomis kryptimis. Kaltą ir kablio formos įrankius nusipirkau šaukštams drožti, bet vėl prisiminiau drožybą nebaigtų žmogeliukų. Šiandien viena tokia žmogysta įgavo gan išraiškingą veidą, oi kiek smulkaus darbo su akim, nosim, lūpom, antakiais, skruostais. Tai ir drožiau po dalį milimetro, po truputį, po šiek tiek knibinėjau ir gavosi žmogelis, kuris dėžutėje apie metus gulėjo ir džiūvo. Gulėjo, nes tikriausiai reikėjo man pramokti žiūrėti ir matyti, kaip tas 3D veidas atrodo. Kaip jis simetriją ar išraišką turi pagauti. Reik šitam mažam žmogėnui vardą duoti, nes jis toks pirmas iš visos ateities priedermės. Gal Homo Cactus, Kostas. Cactus, nes kakta šito žmogėno aukšta. Kostas, nes Cactus ir Kostas iš tos pačios priedermės.

 Pastebiu, kad užmatau, jeigu tekstas prašytas AI. Ką aš tuomet darau? Ogi labai paprastai mano akys ir smegenys suveikia - tą dalį ignoruoja, kaip kokį reklamos bloką. Galėtų smegenys ignoruoti pastebėtas tekste klaidas, kaip sumaišyros raidės, skyryba. Bet ne, šitas mažas dalis pamato ir atkreipia dėmesį, o AI sugeneruotą turinį savaime norisi atmesti. Įdomiai elgiasi smegenys, kad apsisaugoti nuo AI gausiai prigeneruoto turinio. AI pajudėjo, prasiplėtė galimybės, bet  man kaip vartotojui norėtųsi mano AI, kad atfiltruotų man siūlomą AI ir turinį asmenintų arba neasmenintų, sužmogintų turinį ar nužmogintų. Kažkiek laiko esu atsisakiusi Youtube video istorijos saugojimo, tad man nieko nesiūlo pagal mano watchlistą. Iš pradžių keista buvo, dabar jau esu apsipratusi ir tikriausiai šis sprendimas sutaupo mano laiko youtube - mažiau žiūriu turinio jame. O šiaip youtube irgi naudoja AI, modelius ir parenka tau tinkamą turinį, tad kai neteiki AI duomenų, tai jis neturi kaip apsimokyti.

Šiandien vienai kolegei parašiau: - Nemylėk daiktų, mylėk žmones, - Bet smagu turėti mylimus daiktus. Parašiau giliai negalvodama, instinktyviai ir paskui pati skaičiau kelis kartus, nes pavyko sudėti labai daug į du trumpus sakinius, einančius vieną po kito. Daiktai supa mus, bet jie man asmeniškai nedaug džiaugsmo teikia. Teikia prisiminimai apie kartu praleistą laiką, o ne su kokiais daiktais jį leidau.

 Turiningas mūsų rudens savaitgalis, kai prasideda penktadienį ir tęsiasi visą savaitgalį. Penktadienį savo Ukmergės bariuke pasisėdėjom, o šeštadienį susikrovėm dviračius ir išdūmėm į Vilnių. Sukom ratus, mynėm ir visko daug pamatėm: Vingio parkas, Žvėrynas, Neries pakrantė, Verkių ansamblis, miškai ir finalinė stotelė Balsiai, o grįžom per kitą maršutą ir Šnipiškėse gražių gyvenamųjų rajonėlių užmatėm. O kad vakaras dar būtų turiningesnis, tai sulaukėm netikėtų svečių ir po to susimetėm su svečiais iBar'o terasoje. O kad iš viso turiningai šeštadienis baigtųsi, tai aplankėm konteinerių dievus ir grobis guli bagažinėje. O sekmadienį vėl sėdom ant dviračių žirgų ir lėkėm vėl kalnais ir kloniais. Sukom ratą per Senamiestį, kirtom maratonininkus, Paupį ir lėkėm link Pučkorių atodangą, Dūmų fabriką, Algius, Kairėnų botanikos sodą, Saulėtekį ir vėl atsidūrėm senamiestyje su maratonininkais. Oi kaip gerai prasuko ratuką, labai smagus pasivažinėjimas su vaizdais ir miesto pažinimu per dv

 Venecija, Barselona, Nida kiti miestai skęsta nuo turistų. Taip ir taip pagalvojau, kad turizmas yra gerai, bet kai jis labai intensyvus, tai pats turizmas praranda prasmę: * norisi erdvės, patogumo - o ne sausakimšų įdomių objektų * norisi nors šiek tiek pasijusti vietiniu ir valgyti, kur dona mama ruošia maistą ir valgyti kartu su vietiniais * norisi pažinti šiek tiek moestą, šalį, jos užkaborius, o ne nulaižytus turistams objektus, viešbučius, skverus, aikštes * net norisi pajusti, kad esi svetimas toje aplinkoje ir nei kaip prie jos per porą dienų nepriprasi, nes tam reikia laiko (metų ar dešimties) * norisi surasti pačiam kažką specifinio, o ne tik objektus iš lankstinuko ar turistinio tinklapio Taip kartais pati jaučiuosi, kartais jaučiu, kad taip jaučiasi turistai mano mieste. Turistai yra kaip koks invazinis organizmas, nei vietoj, nei laiku, tik skirtumas, kad yra iš turisto šiek tiek naudos. Jeigu jis tik viešbutyje gyvena ir niekur kitur pinigo neleidžia - mažokai ponai lei

 Kepiau šiandien spnguolių pyragą, su Kęstu iš karto buvom nusprendę, kad vaikai jo nevalgys. Iškepiau pyragą, įdomus gavosi, apverstas spanguolių šokoladinis pyragas. Ir... gimė mintis su vaikais ką nors nuveikti - kodėl neiškepti tortą. Kvietėm Bubą su Ilona "ant torto", bet tos dvi nepasirašė. Ievai sakau - skambink savo draugėm. Nei viena draugė neatsiliepė, paskui susirašė ir... Ieva iškeliavo pas draugę valgyti bulvinių blynų ir atgal abi parsinešė tortui reikiamų produktų. Kibom į darbus, grūdom sausainius, lydėm sviestą, plakėm, maišėm, žėlę tirpdėm, maišėm, pjaustėm, sluoksniavom ir gimė tortas. Tortas stingsta per naktį ir visa gauja mergų ryt ateis valgyti pagaminto torto. Atrakcijų, atrakcija ir socializacija, ir recepto savarankiškas atsirinkimas, ir produktų prisipirkimas, ir gaminimas, ir recepto laikymasis. Nekeptas varškės ir mangų žėlės tortas -  https://www.lamaistas.lt/receptas/varskes-ir-baltojo-sokolado-tortas-su-mandarinu-zele-ir-avietemis-80962 Ryt žiū

 Mergas prikusinau namuką dažyti. Gal pačioms veiklos trūko, gal dažyti norėjo ir viskas pajudėjo - mergino ėmė teptukus ir dažė. Rytė greit susivokė, kad jos teptukas prastesnis, ėjau ieškoti kito teptuko. Iškuičiau visus namus, radau kitą - jos toks pats blogas. Pasipešė mergos, padažė ir nebaigę  dažų išdažyti, išsiskirstė kuri sau. Temo, bet man akvatos užteko ir aš pabaigiau dažyti dažus jau beveik visai tamsiai.  Moralas paprastas - darbo priemonės svarbu, jų vienodumas dar svarbiau, pačios ilgai motyvuotis negali. Bet smagu buvo pusvalandį žiūrėti, kaip ruduoja siena man nekrutinant piršto. Mergos dažo

 Šį savaitgalį gavau pagyrų už kokletus ir tie kotletai gavo kokletų pavadinimą. Taigis kokletus skubu užrašyti, kol dar mintyse galiu atgaminti visas proporcijas. Kokletams reikės: - 800g vištienos šlaunelių mėsos - 2 kiaušinių - 3 valg. š. džiuvėsių - 100g grietinėlės kokletų tešlai ir 100g troškinimui, tai viso 200g indelis - 1 didelis svogūnas arba 2 vidutiniai - skiltelės česnako - druskos, pipirų - aliejaus kepimui - poros morkų troškinimui - raudonėlio troškinimui Kokletų gaminimas: - mėsą sumaliau - svogūnus supjausčiau smulkiai, česnaką sutraiškiau su spaustuku, subėriau, supyliau viską į mėsą ir išminkiau. Įdėjau porai valandų pastovėti šaldytuve prieš kepimą. - kokletus iškepiau ir patroškinau su morkomis, raudonėliais, grietinėle ir vandeniu apie 20 minučių. Užpyliau verdančiu vandeniu, kad viskas greičiau būtų. Kokletus visi gyrė, vaikai kartojo ir kirto išsijuosdami su bulvių koše.