Pukiokes blogas

 Ir... ką darau, kai Ieva eina į gimtadienį, o dovanos neturi?  Atsakymas paprastas, duodu pasikuosti auskarų arba pakabukų dėžutėje. Šį kartą auskarų dėžutė išgelbėjo Ievuko subinėlę.

 Gitara užsinorėjau groti seniai, bet tai tėvai nenuvedė į muzikos mokyklą (vadinasi mažai norėjau ir neišsizyziau). Ir 2022 rudenį pradėjau ieškoti, kur galiu groti aš ta gitara. Youtube pamokos, appsų pamokos kažkaip nesužavėjo, tad pradėjau paieškas kur pačiai groti su mokytoju. Ir parašiau vienai gitaros studijai. Parašiau, atsakymo negavau, tad ėmiau ir fiziškai susiradau juos. Viduryje pamokos įsiveržiau ir užsirašiau pas gitaros mokytoją Paulių į pamoką. Pamoka patiko, nes uždavė kelis kalibruojančius klausimus ir viskas jam paaiškėjo, kad čia per "muzikantė" atėjo į pamoką. Artimieji, įvardinsiu asmenis labai konkrečiai - Kęstas ir Bubas, susilažino, kad aš ištversiu gitaros pamokose 2 kartus ir baigsis mano ši avantiūra. Na, iš principo teko nueiti į 2 pamokas, tada išvažiavom kažkokia proga į kaimą ir online pasidariau trečią pamoką. Už trečią pamoką iš karto nesusimokėjau, tad nukeliavau į 2 pamoką gyvai. Ketvirtoje pamokoje neturėjo mokytojas grąžos, tai sumokėjau...

 Užsukom su vaikais į porą muziejų, Kauno paveikslų galeriją ir Čiurlionio muziejų. Abu lankyti ne kartą, bet visuomet ką nors naujo atrandam. Kauno paveikslų galerijoje tris kartus ėjom per Tamsią skylę (Black hole), du kartus į vieną pusę, trečią kartą sukom priešinga kryptimi. Jausmas ne toks stiprus, kaip pirmą kartą, bet maloniai išmuša iš vėžių absoliuti tamsa, nors. Ji yra surežisuota, kontroliuojama ir baigtinė, bet labai nejauki. Foto iš Black hole nėra, kaip padaryti, tai kitas eksponatas patiko - išėjimo ženklas. Akį patraukė, nes mintyse iškilo klausimas - kiek kartų šis išėjimo ženklas buvo uždažytas.

 Rytė verkšlena, nes bijo eiti pas dantų gydytoją. Į šaltį reaguoja dantukas ir atrodo, kad šiandien skaudėjo, kai ėjo namo nuo kalniukų. Daug kalbėjom ir guodėmės, ir... Sakau - nupiešk tą savo baimę. Tada aš padarysiu lėktuvėlį ir paleisim jį per balkoną. Nupiešė Rytė baimę, parašė. Sulankstėm lėktuvėlį, parašėm lėktuvėlio pavadinimą ir paleidom baimę per balkoną. Vaikui baimė dingo ir likęs vakaras buvo linksmas, kaip nebuvę tos baimės.

 Ryte pamatai ant mašinos širdutę ir klausimas vienas: Kęsčiukas ar Ieva. Labai miela... Kada piešei, gavai  širdį tu?

 Iškepėm 3 knygas oer vajarą, knygos sukurtos bendru prisėdimu ir turi gerų akcentų. Pirma gimė Skundų knyga, antra - Padėkų knyga, o trečia - Rytės knyga.

 Kepėm 2024-ųjų išvakarėse picas pečiuke. Pečiuką kūrenom porą valandų, galvoju, kad gal mažokai pakūrenom, nes picos kepė ilgokai. Apie 6-10 minučių, tad reiktų smulkesnių malkų (beržinės buvo gan stambios) ir tris kartus primesti, o ne 2 pilnus užkrovimus. Picos gavosi skanios kaip visada, su kumpiu, su alyvuogėm, su mocarela, su ančiuviais. Vaikai sakė, kad su ananasais reiktų picos - reiks pagalvoti kitą kartą. Kitam kartui galim kepti ir ne skardoje, o tiesiog ant pečiuko dugno, tik gražiai reik iššluoti pečiuką su šepečiu. Picos padas gavosi toks paskrudęs, kai kepė be  skardos. Nešluotame pečiuje pica pagavo pelenų, ti teko ją nupjauti. Pica duonkepio pečiuje

 Metai Drakono, bet Ieva labai džiugtųsi, jeigu jie taptų arklio metais. Arklio metais linkiu įdomių kelionių tiek asmeniniame, tiek profesinime kelyje. Iš žmonių/arklių santykių galima pasitikėjimo pasimokyti, kaip jį ugdyti, kaip jį stiprinti ir kartu keliauti per pievas, klonius, miškus, griovius ir krūmynus. Kai yra meilė, ti nei kojos, nei rankos šąla, tik norisi būti kartu.