Žiegždrių žirgynas

 Pasaulis gan mažas, o žmones sieja kiti žmonės į voratinklį.

Šį savaitgalį nukūrėm su Ieva į Žiegždriū žirgyną. Nei toli, nei arti nuo namų, bet labai maloniai praleidom laiką. Ieva pasimokė jojimo technikų, nors jodinėmo valandų jau turi dešimtį ar daugiau. Vadeles laikyti taip, risčia judėti rimte - kas antrą, alkūnių nekelti, kokas kilpose laikyti tik pirštais, pasikelti balne nebūnant kilpose,, jojant nuo kalno svertis atgal, o ne į priekį. Ne valdyti aklį, o ugdyti arklio pasitikėją raiteliu. 

O kiek aš dar negirdėjau tų patarimų, mes plepėjau su žirgyno savininke - Neringa (aka Kęsto klasioke). Žmogelis su arkliu jojo iki Juodosios jūros, 10 raitelių, arkliai pakeitimui, 20 aptarnaujančio personalo. Po 50km kiekvieną dieną, 38 dienos ir "tik" 2 dienos lietaus. Atrodo, kaip įspūdinga kelionė ir tokioje ekspedicijoje norėtųsi sudalyvauti kaip pagalalbiniui ar organizatorių komandoje. 

Žiegždrių žirgyne smagiai Ieva pajodinėjo silpnai lyjant ir paskui prasukom pro gardus ir nukeliavom į ganyklas. Tiek žemaitukų vienoj vietoj nebuvau regėjusi ir pajutau, kaip XV amžiui su ekipiruotėm mažais žirgais, mažesni žmonės jojo pagirdyti arklių Juodojoje jūroje.