Važiavom pro Klaipėdą link Drevernos, Svencelės. Abi gyvenvietės smagios ir vis kviečia užsukti vėl ir vėl. O pakeliui link šių gražių gyvenviečių stūgso baisulinio dydžio piliakalnis ir tikrai ne ledymetis jį ten suformavo, o mes, žmonės jį sukūrėme. Nei medžio ant to piliakalnio, nei žolės, tik truputis žemių ir matosi iš tolo šiukšlės. Suveltos, sutrombuotos, nugyventos, sumakaluotis ir nesurūšiuotos. Jaučiu, kaip nuo to piliakalnio turėti kvapas kilti. Toks stiprus, glitus ir visai ne levandų kvapo. Nei bergamonemis, bei citrinžolėmis iš ten nedvelia. Mašinoje nesijaučia to tvaiko, bet mintys neša mane tolyn. Tas piliakalnis status ir aukštas, susimąstau, kad reiktų mažiau vartoti plastiko ir viso kito įpakavimo, kad tik mažiau po manęs liktų šiukšlių. Rūšiuoti, dar mažiau pirkti, taisyti turimus daiktus, pirkti ilgaamžius, o ne vienadienius niekučius, mainytis daiktais ir perdaryti esamus daiktus į kitus, žinoma, panaudoti ką jau turiu. Man patinka, kai vaikai jau moka žodį t...