Neseniai Vasario 16-a praėjo, per kurią tortą valgydavom Ukmergėje, kovo 11-ą dažnai paminėdavom Vienybės aikštėje, Mindaugines su himnu Baleliuose ir šiandien. Šiandien vasario 24-ą buvo kitoks jausmas Vienybės aikštėje, kai nebuvo nei linksma, nei malonu, bet jaučiau vidinę pareigą ateiti. Atėjom visi kartu ir jaučiau vienybę Vienybės aikštėje su Ukraina, jos žmonėmis. Jie slavai, mes baltai, bet tas noras būti laisviems ir spręsti savo klausimus patiems yra bendrumo esmė. Kur dar Vytauto laikai ir bendra istorija su arkliais girdytais Juodojoje jūroje, kur Kijevo kotletai ar barščiai, bilietai padžiauti į Lvovą ir Kijevą per pandemiją.
Atsiriboti nuo brutualumo neišeina ir telieka gintis jiems, o mums tikėtis, kad nebereiks patirti Sausio 13-os, kai tankai važiavo per mūsų valstybę. Jaučiu pareigą tiek išsakyti savo palaikymą akcijose, tiek finansiškai prisidėti prie mėlyna/geltona.
Comments
Post a Comment