Prieš daug metų pirmą kartą nukeliavau į vyšnių festivalį Žagarėje ir nuo to laiko ilgėjausi sugrįžti ten.
Pasitaikė puiki proga ilgiausiu keliu nuo pajūrio važiuoti link kaimo ir į maršrutą įtraukėm Skuodą, Mažeikius, Akmenę, Joniškį, Pakruojį ir, žinoma, Žagarę. Kaip naujom akim žiūrėjau iš vairuojamos mašinos į Žagarę, mano šturmanas iš Lietuvos atlaso perskaitė Žagarės istoriją ir visai kitas vaizdas sušmėžavo Žagarėje, tik šį kartą suvokiau, kad tai miestelis sulipintas iš dviejų miestelių, kad tame miestelyje apstu autentiško, mūrinio grožio ir kad mielai dar kartą į jį sugrįžčiau, būt gerai ir su gidu ten pasivaikščioti.
Rūmai nuo paskutinio mano apsilankymo sutvarkyti, arklidės atrodo vis dar didingai, bet tie prie gatvės prilipę daugumoje raudonų plytų namukai yra kažkas tokio. Tik jie tikrą miesto šurmulį byloja, kaip viskas buvo prieš kokį 100-ą metų.
 |
| Žagarės raudonų plytų namukai kuria nuostabią aurą |
 |
| Žagarės dvaras |
Ba ir pabaigai, Žagarė dėl savo išsaugoto unikalumo ir autentikos, man labai primena Latvijos Kuldigą. Kur medinukai nesubjauroti ir tokie autentiški, kad nugrimzdi amžiumi atgal. Žagarė nuostabi, nors ir tolokai nuo didmiesčių. Gali būti, kad tolima distancija prisidėjo prie autetikos išlaikymo ir tas raudonas mūras pats iš savęs atsparus laikui ir moderninimui.
Comments
Post a Comment