Taip, aš myliu gamtą iš vaikystės, kai grįžusi iš mokyklos eidavau į parkelį, įlipdavau į medį ir ten pasėdėdavau. Pamenu, kad gavau drausmės 2 už tai, kad įlipau į medį per petrauką. Nesijaučiau nusipelniusi dvejeto, bet mokykloje nebelipau į medžius.
O tęsiant medžių ir gamtos tematiką, savo beveik 10-ies metų dviejų medelių rudenį nusprendžiau neaprišti, nes juk jau dideli, jau žievė stora, jau paaugę, jau stiprūs medeliai. Mano "jau" buvo lemiami obeliai Auksis ir Sviestinei kriaušei. O ta lemtis atkeliavo iš miškų, iš laukų ir tai jų priedermė žiemą pasidairyti skanesnio, sukultūrinto kąsnio.
Belieka tik išmokti šią pamoką ir kitais metais aprišti viską kas gali būti nugraužta. Aprišiu aš ir senus, ir jaunus medelius, o šiemet reiks spręsti klausimą kaip nugraužtas medelių vietas gydyti. Išbandysiu tiek skiepyjimo būdą, tiek tepsiu kokiu tepalu, kad medelis drėgmės neprarastų ir atsiaugintų žievę iki žiemos.
Esu mačiusi, kad nuo šaknų ilgomis šakelėmis/vytelėmis užmaitinamas medis iki sveikų šakų.
 |
| Zuikių nugraužta obelis |
 |
| Zuikių nugraužta kriaušė |
Comments
Post a Comment