Pirmas

 Pirmas. Pirmas visada turi būti, kad viskas prasidėtų.

Rašau baksnodama vienu pirštu į telefono ekraną, o mintyse sukasi žodis pirmas. Pirmas, pirmas, pirmas eilėraštis.

Kai tyla užkloja erdvę, 

Laikas miegoti. 

Koks čia miegas, 

Kai mintys dar skrenda.

Lekioja po laiką

Ir sukasi vietoj, 

Minčių įvairovė

Užmigti neduoda. 

Vakaras tyla, 

Tos mintys begarsės.

Neištarti žodžiai, 

Kaip raidės be rašto. 

Tyla sąlyginė, 

Jos nėra aplinkui,

Tai mano garsai, 

Tie visi aplinkui. 

Įsiklausai žmogus

Į ramią tylą, 

Ir išgirsti tai, 

Kam trūksta laiko išgirsti.

Garsai artimi

Kelia šypseną jaukią. 

Knarkimas banguoja, 

Kaip jūros ošimas.

Tai slopsta tos bangos,

Tai ketera lūžta,

Tai silpsta, tai rimsta, 

Tai vėl sustiprėja.

Lyg muzika skamba, 

Kaip kriauklės garsai, 

Niuniuoja šalia

Ir gaudžia ritmingai. 

Galinga trijulė

Man į parankę

Kartu susikibę

Vaiko mano sapnus. 

Miego pranašai

Beldžias į galvą, 

Jungikliai tamsos

Tuoj imsis savo darbo. 

O mintys ne pėsčios, 

Jos ne po vieną. 

Draugėn pasiėmę

Viena paskui kitą. 

Klajoja, bėgioja

Iš įdomumo, 

Visur tas smalsumas

Smagus įdomumas. 

Visas minteles

Sapnai suganys. 

Ryt iš pat ryto

Visas išgimdys. 

Pirmas eilėraštis užgimė be jokio plano. Pavadinimas tebūnie būna "Pirmas". Pirmas, tai pirmas, bet esmė tai, kad kažką artimo poetui patyriau, kai daug minčių sukasi galvoj. Tas mintis veji kaip kokią virvę, eilėraščio vienas žodis įprasmina daug daugiau netiesioginių minčių ir tada eilėraščio suvokimo interpretacijoje gali žmogus panirti ir niekada neprisikapstyti, ką iš tikro autorius rašė. Pvz. kad artimo žmogaus įvardintas knarkimas yra kaip muzika ausims. Kur klausai, gaudai intensyvumą, atsikartojimą, pustonius ir variacijas. Tą knarkimą sustiprina vėlyvas metas ir pašalinių dėmesio atitraukėjų vakuumas. 

Na ir pabaigai kilo abejonė, ar spausti mygtuką ir išleisti į laisvę tą tąjį "Pirmas". Paspausiu, suspaudiu ir išlėks jis platybėn, kur jį sugauti sunku.