Išbėgau šiandien pabėgioti ir labai nustebau to grožio, ką man atnešė vakaras. Bėgau be tikslios krypties, be žinojimo kur bėgu, tiesiog kojos leidosi tolyn. Bėgau be akinių, tad tik didelio mastelio vaizdiniai žavėjo mane. Bėgau keliu, įbėgau į kemperynų dalį ir akys sakė - bėk prie jūros ir nesimalk tarp vagonėlių, namelių, palapinių ar dar nežinia ko.
Nemelavo nuojauta ir atsivėrė tobulas vaizdas - saulė nusileido į vakarus ir savo raudoniu nuspalvino galą dangaus, o raudonas dangus dažė jūrą kaip tik išgalėjo. Širdis šoko nuo to vaizdo, kai papludimys vėl priklauso jūrai ir keliems žmonėms ramiai leidžiantiems vakarą prie jūros. Nėra ką lyginti su dienos metu, kai poilsiautojai nukloja papludimį savo manta ir kažką veikia valandų valandas. Jūra rami, kaip ir vakaras be vėjo, ramybė kabojo ore ir nebuvo skruzdėlyno, nieks niekur neskubėjo, nieks nesičirškino kaip beišmanydami pagauti saulę ar kokią odos ligą.
Reiks nueiti visiškai vakare prie jūros ilgesniams laikui, nes čia ir yra jūros esmė - jos galybė, jos ramybė, jos grožis. Čia ji yra esminis faktorius ir nieks nenukreipia dėmesio savo šnekomis, veiksmais. Čia norisi tiesiog sėdėti ir žiūrėti į tolį, kai visa erdvė priklauso tau ir tavo akimirkai.
Comments
Post a Comment