Arba duodi, arba imi ir sis apsimainymas ivyksta kasdien daug kartu. Siaip duoti yra daug smagesnis jausmas, kai paciame veiksme yra prasme ir nereikia jokiu padeku, liaupsiu ir kitokio demesio. Savo daugiamete kraujo donoryste irgi priskiriu prie to jausmo, kai tiesiog duodi ir zinai, kad gera darba darai, tiesiog suvoki, kad man ar mano artimam zmogui gali prireikti, o siaip visada reikia kraujo ivairiems ligoniams.
Susiruosusi i donoryste visada pakalbinu supancius zmones, bet visiskai suprantu neduodancius kraujo. Kas kokia fobija turi, kas koki liga serga ir visiskai gerbiu kiekvieno zmogaus laisva pasirinkima. Savo uzklausimu as seju minti apie donoryste, o kiekvienam pasiryzimui reikia prisirpti.
Man su donoryste viskas yra paprasta ir aisku. Zinau, kad nieko organizmui nebus del to kraujo davimo, zinau, kad paims kraujo beveik puslitri, as atsistosiu ir nuzingsniuosiu, lyg nieko nebuve. Zinau, kad ta diena noresis daugiau valgyti, zinau, kad nereikia ta diena begioti ar minti dviracio pedalus ir tiek. Kai paraso sms ar net paskambina is Kraujo donorystes centro, as visada sureaguoju ir gerai besijausdama keliauju ir duodu kraujo. Ta donoryste net peraugo i kita lygi, kai pvz siandien jau gydytoja klause, kaip mano vaikai auga. Kai aptariam mano siaip kraujo rezultatus ir ka reikia daryti, kad greiciau kraujas atsistatytu. I Kraujo donosystes centra atkeliauju, kaip i kokia jaukia sau vieta, kai veidai yra tie patys metai is metu, kur darbas tinka zmogui ir zmogus darbui. Kur nei vieno vardo as nezinau, bet gatveje sutikusi sveikinuosi.
Zodziu, esu jau etatine, o gal jau net priklausoma nuo to kraujo davimo, tad man demesio reik zenkliai maziau kiekviena karta. Tiesa, siek tiek su baltu pavydu ziuriu i zmones, atejusius duoti pirma karta. Kaip jais rupinasi, kaip juos praso neskubeti, kaip siulo atsigerti ir taip ugdo ta kraujo "nuleidimo" priklausomybe geraja prasme.
 |
| Kraujo donorystes zenklas |
Comments
Post a Comment