Yra tokių vietų, kur norisi grįžti. Ir viena iš tų vietų yra Dubravos apyrubė. Praėjo ne vieni metai, kol išmokau žodi apyrubė, o Dubravą karts nuo karto įrašau su M raide. Žodžiu ta Dubravos apyrubė yra tik gamta ir viskas. Takas per pelkę ir sengirę puikiai vedžioja mintis tie darbais, namais ir... Netrukus mintys apie kasdieną pradedi atitrūkti ir imi žmogus galvoti, kas toje pelkėje gyvena, ar koks vabalas, ar koks žaltys, stirna ar ežiukas. O kai aplink girdi tik šlamančius medžius ir galybę įvairių paukščių, tiesiog širdis apsąla. Lyg patektum į kokią kitą laiko tėkmę, į kitą erdvė, kur žmogaus invazija dar neprisilietė.
Prisilietė tas žmogus, ne tik prisilietė, bet ir atsižymėjo savo būvimą. Kažkaip ankstesniuose apsilankymuose nepastebėjau tos invazijos mastų, bet šį kartą tiesiog buvo tų ženklų per daug.
Šiandien laisvadienis, kai namiškiai kas sau, o aš turiu darbų sąrašą ir vadovaujuosi juo. Tam sąraše yra 10K+ žingsnių, tad apyrubės aplankymas prisidėjo prie tikslo bent 5-7K žingsnių.
Žingsnius šį kartą derinau su dar viena papildoma veikla - žmogaus palikimo surinkimu apyrubėje. O žmonių čia pratrepsėjo, pagal surinktą skaičių eksponatų žmonių praėjo nemažai, o pagrindiniai tipažai paliko nuorūkas, dar saldainių pagaliukų, popieriukų, ledų, šokolado pakuočių, net plastmasinį dantų krapštuką aptikau, jau nekalbant apie nesuyrančių šlapių servetėlių galybę.
Iš malonesnių pastebėjimų - pirmą kartą pamačiau saulašarę, tai Lietuvoje augantis augalas, kuris prie skurdžios dirvos prisiduria racioną su prilipusiais vabzdžiais. Mažutis tas augaliukas, vos keli centimetrai nuo žemės, lipnus skystis aplink tuos "ūselius".
 |
| Saulašarė Dubravos apyrubėje |
Apyrubės pirma dalis man visada sukelia apokalipses jausmą, kai medeliai skurdūs, pelkė lyg liūliuoja.
 |
| Pelkė |
 |
| Lyg kažkas nutiko toje pelkėje |
O sengirė su pjūklu prapjauta, kažkaip lyg norisi, kad ir ant tako nukritę medžiai liktų gulėti, kur gulėję. Bet suprantu, kad ir pati neseniai su vežimaičiu lankiausi ir būt buvę ne pyragai persinešinėti vežimą, vaiką per medžių sienojus.
 |
| Kas atgulė, tas ir guli sengirėje |
 |
| Sengirės vietinis gyventojas |
 |
| Apyrubės tako pabaigoje prizas - storiausia pušis |
Surinkau kelis šimtus nuorūkų, dar kelios dešimtys kitų eksponatų įšoko į maišelį. Kai gerai pagalvoji, tai kitą kartą man akis jau nebeužklius už palikimo, o ir mano fiziniam žingsnių rinkimui kiekvienas pasilenkimas ir pritūpimas išėjo į naudą.
 |
| Surinktas šios dienos grobis |
Comments
Post a Comment