Vėlinės, kapų lankymas ir pamastymai kaip ilgai žmonės prisimenami :)
4 senelius vaikystėje turėjau ilgai ir gerai juos visus prisimenu, vieni mane labai, labai mylėjo, kiti tik kaip eilinę anūkę iš viso būrio. Pirmą kartą per šias Vėlines suvokiau, kad kapai kartais ir gerai. Progos pagalvoti apie senelius ne visada atsiranda. Mintys dažniausiai sukasi apie einamus reikalus, o ne apie vaikystės prisiminimus apie senelius.
Nulėkiau šiandien į kaimą, akis vis ieško vietų ir daiktų, kaip buvo tuomet prie 15-20 metų. Pasikeitė nemažai, medžiai padidėjo, babytės gėlynas jau kitoks, vienur trūksta kopėčių, kitur berželis nemažas žaliuoja, kur jo nebuvo. Kitam kampe žiūrėk būstas medyje sukaltas, kitaip obelys apgenėtos, lauko virtuvės nebėra, kur sėdėdavau prie pečiaus ant mažo suoliuko, atsirėmusi nugara prie babos kuparo. Gaila, kad nebėra to pastatėlio, kur man baba čirvinius blynus kepdavo ar didelį puodą bulvių šutindavo kiaulėms. Su daiktų prapuolimu, prapuola ir dalis jausmo. Tas jausmas vis dar ieško uogienių kamaroje, nors tų uogienių jau kokius 5 metus nebebėra. Nebebėra vaikystės kvapo troboje, jis pakitęs, pasidaręs civilizuotesnis...
Aplankiau abiejų pusių senelių kapus, tuo pačiu 6 prosenelių kapus aplankiau. Jų mano prisiminimuose visiškai nėra, įdomu, kas per žmonės jie buvo. Ar būt man buvę su jais gera?
Šį kartą kapai pateikė man kelias staigmenas:
- vieno prosenelio vardas - Maižiešius, keistas oficialus vardas. Galvojau, kad Motiejų taip dzūkai vadina.
- senelio brolio vardas buvo - Vincentas, nors visą gyvenimą turbūt jo nieks tikruoju vardu nevadino, o tik Vincumi,
- babytės vardas ant kapo - Melanija, nors visada ją vadinom Malenija ar tiksliau - Malencia.
Kaimo gyventojų vardai
Kaime nieks mano, kaip vaiko iš miesto vardo ar pavardės net nežinodavo, paprasčiausiai tapdavau Malencios anūkė ir visiems viskas aišku būdavo - paprasta. Ar ta paprasta taisyklė gali galioti didesniame mieste ar bendruomenėje, kur mes atsikraustome į būstą, pagyvename jame nepažinodami kaimynų ir kraustomės toliau.
Sušmėžavo keli įdomesni dzūkų vardų naujadarai, kuriais kasdien vadindavo:
- Ona - Antosia
- Bronė - Broncia
- Antanina - Antosia
- Vytautas - Vitulis
- Genovaitė - Gencia
- Veronika - Varonika
Dzūkų kalba
Liūdniems prisiminams praskaidrinti, pasimokiau šiandien dzūkų kalbos iš mamos. Pora taisyklių yra gan paprastų:
- kai "D" raidė eina prieš "I", tuomet ji tariama kaip "DZ" - žodis "diržas" tampa "dziržas",
- kai "T" raidė eina prieš "I", tuomet ji tariama kaip "C" - žodis "tiltas" tampa "ciltas".
4 senelius vaikystėje turėjau ilgai ir gerai juos visus prisimenu, vieni mane labai, labai mylėjo, kiti tik kaip eilinę anūkę iš viso būrio. Pirmą kartą per šias Vėlines suvokiau, kad kapai kartais ir gerai. Progos pagalvoti apie senelius ne visada atsiranda. Mintys dažniausiai sukasi apie einamus reikalus, o ne apie vaikystės prisiminimus apie senelius.
Nulėkiau šiandien į kaimą, akis vis ieško vietų ir daiktų, kaip buvo tuomet prie 15-20 metų. Pasikeitė nemažai, medžiai padidėjo, babytės gėlynas jau kitoks, vienur trūksta kopėčių, kitur berželis nemažas žaliuoja, kur jo nebuvo. Kitam kampe žiūrėk būstas medyje sukaltas, kitaip obelys apgenėtos, lauko virtuvės nebėra, kur sėdėdavau prie pečiaus ant mažo suoliuko, atsirėmusi nugara prie babos kuparo. Gaila, kad nebėra to pastatėlio, kur man baba čirvinius blynus kepdavo ar didelį puodą bulvių šutindavo kiaulėms. Su daiktų prapuolimu, prapuola ir dalis jausmo. Tas jausmas vis dar ieško uogienių kamaroje, nors tų uogienių jau kokius 5 metus nebebėra. Nebebėra vaikystės kvapo troboje, jis pakitęs, pasidaręs civilizuotesnis...
Aplankiau abiejų pusių senelių kapus, tuo pačiu 6 prosenelių kapus aplankiau. Jų mano prisiminimuose visiškai nėra, įdomu, kas per žmonės jie buvo. Ar būt man buvę su jais gera?
Šį kartą kapai pateikė man kelias staigmenas:
- vieno prosenelio vardas - Maižiešius, keistas oficialus vardas. Galvojau, kad Motiejų taip dzūkai vadina.
- senelio brolio vardas buvo - Vincentas, nors visą gyvenimą turbūt jo nieks tikruoju vardu nevadino, o tik Vincumi,
- babytės vardas ant kapo - Melanija, nors visada ją vadinom Malenija ar tiksliau - Malencia.
Kaimo gyventojų vardai
Kaime nieks mano, kaip vaiko iš miesto vardo ar pavardės net nežinodavo, paprasčiausiai tapdavau Malencios anūkė ir visiems viskas aišku būdavo - paprasta. Ar ta paprasta taisyklė gali galioti didesniame mieste ar bendruomenėje, kur mes atsikraustome į būstą, pagyvename jame nepažinodami kaimynų ir kraustomės toliau.
Sušmėžavo keli įdomesni dzūkų vardų naujadarai, kuriais kasdien vadindavo:
- Ona - Antosia
- Bronė - Broncia
- Antanina - Antosia
- Vytautas - Vitulis
- Genovaitė - Gencia
- Veronika - Varonika
Dzūkų kalba
Liūdniems prisiminams praskaidrinti, pasimokiau šiandien dzūkų kalbos iš mamos. Pora taisyklių yra gan paprastų:
- kai "D" raidė eina prieš "I", tuomet ji tariama kaip "DZ" - žodis "diržas" tampa "dziržas",
- kai "T" raidė eina prieš "I", tuomet ji tariama kaip "C" - žodis "tiltas" tampa "ciltas".
Comments
Post a Comment