Pukiokes blogas

Šią vasarą išbandžiau kepti įvairias daržoves lauže. Kepiau:    - bulves - nieko naujo, viskas kaip vaikystėje, juodos rankos, skonis pažįstamas, nors ir nostalgiškas,    - svogūnus - nustebino skonis, skanu, saldu, neįprasta - verta pamėginti,    - burokėlius - kaip ir virtas burokėlis, nieko ypatingo, nors skonio lyginant su virtais puode,    - morkas - skani apskrudusi morka, nei virta, nei kepta morka - maloniai nustebino kitoms morkos skonis,    - kukurūzus - užaugo kukurūzai, iškepiau burbuolę - skanumelis, verta kepti daugiau prinokusias, nes jų skonis geresnis ir grūdai ne taip greitai sukepa,    - obuolius - nostalgija, kai babytė pečiaus orkaitėje kepdavo obuolius. Skonis nei kiek nepasikeitė, galima pirštus apsilaižyti - vietinis kaimo desertas. Reziume - liko išmėginti kepti česnakus lauže, o pamėgau keptus svogūnus, keptas morkas ir kukurūzus kaip garnyrą prie keptos mėsos.

Jau baigiasi daržo darbai, jau imu galvoti, kaip plėsti daržą, ką sodinti/sėti pavasarį. Užsikabinau aš su tuo kaimu ir kuo toliau, tuo labiau. Galvojau, gal praeis, bet viskas tik aštrėja ir noras važiuoti į kaimą yra visada. Vėl prisigaudžiau idėjų, vėl užsimaniau plėsti erdvę, tik šį kartą gėlyno sąskaita. Paskutinį kartą lupau velėną žemuogėms ir noro daugiau lupti velėna nėra - perskaičiau, kad galima nekasti, o šiaip išguiti pievą iš būsimo gėlyno vietos. Perskaityti patarimai - gaminti sumuštinį:    - kloti kartoną ar laikraščius,    - sluosksniuoti mėšlą,    - sluoksniuoti šieną ar šiaudus,    - sluoksniuoti mulčią ar kompostą. Darysiu šį sumuštinį, nes pati pastebėjau, kad sumetus į krūvą nupjautą žolė, tame plote apačioje esančios žolės supūna per metus ir sukasti nebebūna sunku. Sumuštinis bus per žiemą ir turės supūti, nes pavasarį aš jame pasodinsiu moliūgus ar cukinijas, o po metų jau žydės gėlės.  Moliūgai ir cukinijos šiais m...

Viriau kaime ant pečiaus ir vėl uogienę. Šį kartą obuolius viriau su svarainiais, svarainių netikėtai davė teta :) Šis postas ne apie uogienę, bet apie prisvilusius puodus. Nepaslaptis, kad verdant uogienę genėjau sodą, tai nieko keisto, kad uogienė šiek tiek pasvilo. Tik išpilsčius uogienę į stiklainius išaiškėjo žala puodams, bandžiau šveisti kaip visada su geležiniu šveistuku - supratau po 5 min, kad tik laiką gaištu, o efekto jokio. Išradimas - eureka! Pernai kaime šveičiau rastus su drėle ir prie jos montuojamu vieliniu šveitimo disku. Puodams šveisti šis daiktas irgi puikiai tinka - jokio inirtingo brūžinimo, tik laikai, paspaudi, pakreipi kur reikia ir iš karto efektas matosi. Pašveitus bent kelias minutes nušvito viltis, kad ir toliau tuose puoduose galėsiu virti kažką, o nereiks jų išmesti. Gaila, vaikystėje nesugalvojau, nes tada buvau patapusi beveik profesionalia puodų svilintoja - šveitėja. Mano išradimas + = vėl blizgantys puodai

Šią savaitę užsimaniau picos, vieną vakarą užsukau po darbo pasiimti išsinešimui, o kitą vakarą praverčiau knygas, susiradau receptą ir kepiau. Picos tešlos receptas:    - 200g manų    - 800g miltų (6-8 didelės picos)    - 650ml šilto vandens    - 15g sausų mielių    - 2 šaukštai rudo cukraus    - šaukštas alyvuogių aliejaus Tešlos užminkymas:    - išpyliau miltus ir manus ant minkymo lentos, padariau duobutę apie 15cm skersmens,    - šiltame vandenyje ištirpdžiau cukrų, supyliau mieles ir palaukiau, kol jos aktyvavosi,    - į miltų duobę pyliau vandenį ir šakute plakiau, supyliau aliejų    - kai masė sutirštėjo, baigiau minkyti rankomis (minkiau bent 10 min, kad elastinga tešla būtų)    - atgnybiau tešlos gabaliuką, iškočiojau blyną apie 0,5cm.    - iš 1 kg miltų/manų tešlos išėjo 6 ar daugiau picų, tad nerealus kiekis suvalgyti tą patį vakarą. Visos ...

Savaitgalį viriau uogienę-obuolienę. Smagus jausmas ne pirkti uogienės stiklainį, o pasigaminti jį pačiai. Obuolienės receptas:    - krepšis obuolių - pageidautina antaninių    - cukraus Nulupau obuolius iš vakaro, supjausčiau skiltelėmis, užpyliau cukrumi. Obuoliai išleido sultis ir susmego puode per kokius 8 cm, tad galėjau puodą pripjaustyti su kaupu. Po pusryčių ant pečiaus užkaičiau du puodus pjaustytų obuolių, stengiausi virti ant mažos ugnies, bet gavosi kitaip. Nemečiau malkų - beveik nevirė, užmečiau pliauską - pradėjo dugnas svilti. Viriau gal pusvalandį, gal valandą, o gal ir ilgiau. Obuoliai sukrito, spalva po truputį tamsėjo. Sukrečiau uogienę į stiklainius, uždariau - pirmoji uogienė šiemet. Po pusvalandžio pirmas stiklainiukas ištuštėjo. Mamos paklausiau, kaip babytė virdavo obuolienę - pasirodo obuolius užpiltus cukrumi laikydavo labai ilgai - 2 dienas prieš verdant ir ,žinoma, dėdavo daug cukraus. Šį kartą nesigavo kaip babytės uogienė, ...